Kad išskirtinė žemaičių tarmė būtų kuo ilgiau išsaugota ir sėkmingai gyvuotų rašto ir skaitmeninėje kultūroje, būtina tarmei pritaikytų skaitmeninių šriftų įvairovė. Tyrinėjant savo ryšį su žemaičių tarme: skaitant, rašant, kalbant ir klausant, buvo sukurtas šriftas, skirtas žemaičių tarmei. Asmeniškas kalbos pojūtis buvo perkeltas į raidžių formas – tarp archajiškumo ir dabarties. Projektą papildo interaktyvi instaliacija, kviečianti patirti žemaičių tarmę. Žiūrovai gali popieriuje užrašyti žemaitiškus sakinius, intuityviai sekdami paviršiuje judančius šviesos spindulius. Tam nebūtina mokėti žemaitiškai. Daugelio pamiršti žemaitiški žodžiai ir unikalios gramatinės struktūros vėl atgyja. Pamažu sukuriamas bendras žiūrovų tipografinis kūrinys, kuriame raštas tampa būdu atminti ir išsaugoti. Instaliaciją sudaro metalinė konstrukcija ir skaidrus stalviršis, projektorius ir popieriaus ritinys. Ant stalviršio, užkloto popieriumi, iš apačios yra projektuojama animacijos kilpa. Markeriu sekant paskui judančius šviesos spindulius, popieriuje piešiamos raidžių formos. Užrašius visą sakinį, iš ritinio atitraukiama tuščia popieriaus atkarpa, kad rašymo procesą būtų galima tęsti.
