Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje gaminama naminė samanė. Kai kuri yra itin kokybiška – tokia verdama nedideliais kiekiais tik artimiems ir pažįstamiems žmonėms. Tačiau įstatymais prekyba šiuo produktu yra uždrausta ir gamintojams nuolat į nugarą kvėpuoja pareigūnai. Žmogus, nusiperkantis tėviškės ruginukės, jaučiasi kaip nusikaltėlis. Nuo 2018-ųjų pradžios iš žurnalų plėšoma alkoholio reklama, kova su gėrimais priėjo prie absurdo ribos. Čia į pagalbą kokybiškos samanės, tikro lietuviško paveldo, gamintojams ateina unifikuotas taros ženklinimas. Ant stiklinės talpos nurodomas tik kiekis: 0,7, 0,5 ar 0,2 litro. Daugiau nič nieko. Toks žymėjimas išsprendžia net keletą problemų: gėrimas nebepilstomas į neaiškias taras, stiklainius, ar plastikinius indus, diskredituojančius aukštą produkto kokybę ir gadinančius vartojimo patirtį. Taip pat gamintojas lieka neidentifikuotas persekiotojų – ant etiketės nėra nei adreso, nei pavadinimo. Kartu šis lakoniškumas veikia ir kaip protestas prieš perteklinį valstybės aparato kišimąsi į privatų žmonių gyvenimą. Na o vartotojai lengvai atpažins produktą iš šnekamosios kalbos: nol penkis ar nol septynis.